frustâ  frus|tâ  [BF]

  1. v.tr. (ancje fig.) fâ in maniere che alc si ruvini o si esaurissi cul doprâlu tant o cul passâ dal timp o cuntune azion lungje e seguitive
    Sin. lisimâ , consumâ , fruiâ
    Cfr. mangjâ , ridusi , roseâ , ruvinâ , vuastâ , brusâ , suiâ , doprâ
  2. v.tr. lâ dispès intun puest, passâ tant timp intun puestbarbotâ cent mil coronis, / frustâ sagris e perdons (Toni Broili, Academie des massariis); e cul cjâf rot smalitin par chei trois / frustant campagnis, roncs, vilis e cuei (Toni Broili, Il lunari furlan cun diviars trucs par l'an 1847)
    Sin. bati , bacigâ
Cul patrocini di
Universitât dal Friûl