frustâ
frus|tâ
[BF]
-
v.tr.
(ancje fig.)
fâ in maniere che alc si ruvini o si esaurissi cul doprâlu tant o cul passâ dal timp o cuntune azion lungje e seguitive
Sin. lisimâ
, consumâ
, fruiâ
Cfr. mangjâ
, ridusi
, roseâ
, ruvinâ
, vuastâ
, brusâ
, suiâ
, doprâ
-
v.tr.
lâ dispès intun puest, passâ tant timp intun puest:
barbotâ cent mil coronis, / frustâ sagris e perdons (Toni Broili, Academie des massariis);
e cul cjâf rot smalitin par chei trois / frustant campagnis, roncs, vilis e cuei (Toni Broili, Il lunari furlan cun diviars trucs par l'an 1847)
Sin. bati
, bacigâ