clotie  /clò-/  clo|ti|e  [CO]

  1. s.f. robe che e funzione mâl, in brutis cundizions o ancje comedade mâlla prime sclope je veve cumbinade Zili fari tun fusîl a bachete che al jere une clotie, di copâsi parie (Alan Brusini, Par stradis lungjis)
    Sin. intric , intrigatori , catan
  2. s.f. persone in brutis cundizions di salût, plene di fastidissù siatics, gotôs, / sù clotiis slancadis; / sù erotics, mendôs. / Vait là sbavassaitsi, / butaitsi tun svuaç, / ritenzit la ciere (Toni Broili, Il trionfo des pudiis nel 1850)
  3. s.f. cuistion problematiche, fat o acjadiment che nol va bencjolìn part a la ligrie / e i fastidis parìn vie. / Za no mancjin mai des clotiis / che nus dan dal displasê (Nicolò De Steffaneo, Pronostic sentimentâl par lis bielis dal Friûl, lunari par l'an 1837)
    Sin. cuistion , naine , rogne , intric , fastidi
  4. s.f. cui che al clotee, che al sta tant timp par fâ alc, che al à tantis inciertecislui ur insegnave a spesseâ: "Cjapilu cussì: ti va miôr. Se no, tu mi stâs il ben di Diu, tu alì, clotie da la ostie!" (Dino Virgili, La aghe da pît la cleve)
    Sin. bibie1 , bibion , pendolon , stracezornadis