barufâ  ba|ru|fâ  [AF]

  1. v.intr. vê un contrast discutint in maniere viamente, cun agressivitât o ancje rivant a dâsi jù"Ma insome, parcè barufaiso in famee! E po, ise maniere di sberlâ chê!" (Alan Brusini, Amîs come prime); "Se o vês di barufâ lait fûr di ca… Culì no vuei storiis! Daitsi, ma daitsi,… ma difûr" (Pieri Piçul, Vieri e gnûf)
    Sin. barufâsi , litigâ , litigâsi , begâ
    Cfr. cuistionâ , radegâ , ticâsi , triscale , businâ , cjatâ da dî , contindi