radâ  ra|dâ  [CO]

  1. v.tr. (ancje ass.) scurtâ pêi, cjavei e v.i., taiant cuntun rasôral passe il rasadôr su la piel dutis lis voltis che al covente, radant cun ogni curie fin l'ultin pêl de barbe (Agnul di Spere, Zûcs di Istât)
    Sin. barbirâ ipon. , disbarbâ ipon. , disbarbirâ ipon. , sbarbirâ ipon. , tosâ ipon. , coçonâ ipon. , tonsurâ ipon.
  2. v.tr. (fig.) passâ une vore dongje di alc, ancje fin a tocjâluchê lûs che a radave la citât si stave a voltâ intun pulvin smamît e il freit si jevave a grampâ lis robis (Stiefin Morat, Kebar krossè)
    Sin. sfrissâ , lenzi