radâ  ra|dâ  [CO]

  1. v.tr. (ancje ass.) scurtâ pêi, cjavei e v.i., taiant cuntun rasôr:  al passe il rasadôr su la piel dutis lis voltis che al covente, radant cun ogni curie fin l'ultin pêl de barbe (Agnul di Spere, Zûcs di Istât)
    Sin. barbirâ ipon. , disbarbâ ipon. , disbarbirâ ipon. , sbarbirâ ipon. , tosâ ipon. , coçonâ ipon. , tonsurâ ipon. , sbarbâ ipon.
  2. v.tr. (fig.) passâ une vore dongje di alc, ancje fin a tocjâlu:  chê lûs che a radave la citât si stave a voltâ intun pulvin smamît e il freit si jevave a grampâ lis robis (Stiefin Morat, Kebar krossè)
    Sin. sfrissâ , lenzi
Cul patrocini di
Universitât dal Friûl