lusî  lu|sî  [AF]

  1. v.intr. fâ lûsil soreli di Mai al lusive intun cîl mont e net (Pieri Menis, Zilugne)
    Sin. sflandorâ , slusorâ , stralusî , slusî , slusicâ , slusignâ , splendi , risplendi
    Var. lusi
    Cfr. lampâ , tarlupâ , cimiâ , lupiâ , iluminâ , barlumâ , faliscjâ , critiâ , pilâ
    1. rimandâ, rifleti la lûsa lusive la lune come un biel dì, al lusive il mâr distês e trancuîl come un spieli (Luigi Gortani, Un paîs misteriôs); dut il dì e jere stade in gjambe […] par passâ i mobii, un par un, che cumò a lusivin come spiei (Pieri Menis, Si disarès che e je inventade); i pareve parfin che i lusissin i voi, come se e stes par vaî (Raffaele Serafini, Contis sot spirt)
    2. (ancje fig.) jessi rifletût, jessi viodût tant che imagjin rifletudei lusive tai voi inmò la vision dal pan blanc pai siei cuatri frutins (Pieri Somede dai Marcs, La spiarie)
    3. (fig.) di alc di biel, positîf, gnûf e v.i., fâ biele mostre, imparêsi[…] a su lusiva enfra i cjavei / la zoventût […] (Giorgio Ferigo, Sul stamp di Carlo Porta)