lusî  lu|sî  [AF]

  1. v.intr. fâ lûs:  il soreli di Mai al lusive intun cîl mont e net (Pieri Menis, Zilugne)
    Sin. sflandorâ , slusorâ , stralusî , slusî , slusicâ , slusignâ , splendi , risplendi , lusorâ , flamâ
    Var. lusi , lusê
    Cfr. lampâ , tarlupâ , cimiâ , lupiâ , iluminâ , barlumâ , faliscjâ , critiâ , pilâ
    1. rimandâ, rifleti la lûs:  a lusive la lune come un biel dì, al lusive il mâr distês e trancuîl come un spieli (Luigi Gortani, Un paîs misteriôs); dut il dì e jere stade in gjambe […] par passâ i mobii, un par un, che cumò a lusivin come spiei (Pieri Menis, Si disarès che e je inventade); i pareve parfin che i lusissin i voi, come se e stes par vaî (Raffaele Serafini, Contis sot spirt)
    2. (ancje fig.) jessi rifletût, jessi viodût tant che imagjin rifletude:  i lusive tai voi inmò la vision dal pan blanc pai siei cuatri frutins (Pieri Somede dai Marcs, La spiarie)
    3. (fig.) di alc di biel, positîf, gnûf e v.i., fâ biele mostre, imparêsi:  […] a su lusiva enfra i cjavei / la zoventût […] (Giorgio Ferigo, Sul stamp di Carlo Porta)
Cul patrocini di
Universitât dal Friûl