curiosâ  cu|ri|o|sâ  [CO]

  1. v.intr. cjalâ o cirî cun curiositât, ancje cun inframetencecome altris voltis, ancje in chê dì Luzie e va a curiosâ tal scansel; a jerin lis solitis golarinis […], lis pipis di maioliche […], une borse pal tabac […] (Pieri Menis, A uciei cu lis archetis); Gjino, cumò, cu la scuse di meti a puest, di netâ, al curiosave ca e là (Roberto Ongaro, Cretevierte)
    Sin. bisiâ , furigâ , nasicâ , sbisigulâ , scrusignâ , sfurigâ , sbisiâ