tichignâsi
ti|chi|gnâ|si
[CO]
-
v.pron.intr., v.pron.tr.
tocjâsi un pôc, soredut plui voltis e in maniere indefinide:
si vuaie i cjavei, e sdrindule i braçalets, si tichigne lis ongulis lungjis (Anute Fabris, A passe la scalmane)
Cfr. fufignâ
, cjossolâ
, trapolâ
, traficâ
-
v.pron.intr.
dâsi fastidi un cun chel altri, soredut di pueste:
Ricut e Mario, za sentâts dongje la taule a fâ di gulizion, si tichignavin fra di lôr come simpri (Maria Forte, La tiere di Lansing)
Sin. stuzigâsi
, ticâsi
, tiziâsi