epûr  e|pûr  [FO]

  1. coniun. cun valôr aversatîfbeh! O sin amîs. Epûr nol passe an che o litighìn o che o cjatìn da dî (Tarcisio Venuti, La cjase di Toni); vitis di puare int, vitis di strussiis, vitis cussì diferentis epûr cussì compagnis (Franca Mainardis, Aiar di cjase); mi volti, e nuie. Epûr mi pareve di vê sintude une vôs, un sunsûr, un murmuiâ (Stefano Gasti, Un puest cuiet)
    Sin. però , ben , cun dut achel , in dut câs , ma