dreçâ lis orelis    [CO]

  1. loc.v. di une bestie, tirâ sù lis orelis[il cjan] imobil, al drece lis orelis e al spiete il paron (Cristina Noacco, Faliscjis)
    Sin. spiçâ lis orelis , tirâ lis orelis
  2. loc.v. (fig.) di cdn., cirî di sintî e scoltâ cun atenzional veve dreçât lis orelis sintint a cjacarâ fra di lôr doi contadins che a bevevin il taiut dal blanc (Franca Mainardis, Il sium di Lissandri)
    Sin. spiçâ lis orelis , tirâ lis orelis
    1. cirî di capî ben une situazion che no je clare o sigurecheste seconde possibilitât e varès di fâ dreçâ lis orelis ai ministradôrs che a son stâts taiâts fûr inte prime note (Zuan Pieri Biasatti, Lis sclavitûts militârs ca sù si pain dôs voltis)
Components: