disvruiâ  dis|vru|iâ  [CO]

  1. v.tr. gjavâ lis fueis:  mondait ben i manis tenars di lavaç dai cais, disvruiantju e gjavant lis grenis (Giorgio Pascoli, Il litum. Jerbis salvadiis te cusine); si butà dut di une bande e po jù a plombâ jenfri chei atris peçs tun sbroiâ, tun disvruiâ, tun sclopâ di ramaçs e di brenis che si scjavaçavin (Maria Fanin, La tiere di Lansing)
    Sin. svruiâ , disfueâ1
    Var. disfruiâ , disbruiâ , disgruiâ
  2. v.tr. [TS] agr. gjavâ i grignei de panole:  al disvruiave une tamane di panolis e distrade al sielzeve la semenze (Bepi Zampar, Canais di taviele)
    Sin. sgrignelâ , disgrignelâ , svruiâ , specolâ , dispecolâ , disgragnolâ , disgranâ1 , fruçâ , gratâ
Cul patrocini di
Universitât dal Friûl