disvruiâ
dis|vru|iâ
[CO]
-
v.tr.
gjavâ lis fueis:
mondait ben i manis tenars di lavaç dai cais, disvruiantju e gjavant lis grenis (Giorgio Pascoli, Il litum. Jerbis salvadiis te cusine);
si butà dut di une bande e po jù a plombâ jenfri chei atris peçs tun sbroiâ, tun disvruiâ, tun sclopâ di ramaçs e di brenis che si scjavaçavin (Maria Fanin, La tiere di Lansing)
Sin. svruiâ
, disfueâ1
Var. disfruiâ
-
v.tr.
agr.
gjavâ i grignei de panole:
al disvruiave une tamane di panolis e distrade al sielzeve la semenze (Bepi Zampar, Canais di taviele)
Sin. sgrignelâ
, disgrignelâ
, svruiâ
, dispecolâ
, specolâ
, disgragnolâ
, disgranâ1