cjampei /-èi/ cjam|pei [CO, TS]
-
s.m.
agr.
prât in mont li che si menin a passonâ lis bestiis di Istât:
e si scomence a sintî jù pal cjampei cualchidun a joiolâ (Giovanni Gortani, Un gustâ diplomatic);
prin di lâ in mont ju rincavo [i purcits], un toc di fìer tal musjic che i no ves ruvinât, savoltât lu cjampei (Novella Del Fabbro, Vitos di paîs)
Cfr. mont1 , malghe , casere , prât , passon , pascul