stradon  /-òn/  stra|don  [AF]

  1. s.m. strade grande e largje, par solit ancje drete e lungjerivât sul stradon, al cjatà un davoi di chel altri mont. Mieç sturnît, si tignive simpri sul ôr de strade par pôre che lu cjapassin sot, parcè che ducj a corevin come mats (Carlo Sgorlon, Prime di sere); si cjatarin za incolonâts jù pal stradon di Udin (Riedo Pup, Il prin moto)
    Sin. stradâl , strade mestre , vie
  2. s.m. passaç par lâ a pît avonde piçul, ancje in spazis sierâts o in ambients cuviertsun biel zeut di rosis cjapadis sù pai stradons dal mio broili (Pieri Somede dai Marcs, Lis nestris rosis); mi ricuardi de stale di Zuan Brugnul; robe di lusso: dople, cul stradon tal mieç, di pedrât; doi agadôrs, un par bande (Riedo Pup, I furlans e la stale)
    Sin. stradoncin