lavatîf  la|va|tîf  [CO]

  1. s.m. cure che si fâs introdusint licuits par vie anâl e licuit che si introdûs par vie anâlcul fâti un lavatîf / cul scliçot di saûl / ti vuarirai lu cûl / par un bon pieç (Florendo Mariuzza, Contrast tra Carnevâl e Cuaresime malade); lavatîfs, salàs, rimiedis / devin jessi a bataion (Toni Broili, Academie des massariis)
    Sin. scliçot , clisteri , serviziâl , scliç , sotratîf
  2. adi., s.m. (fig.) che, cui che nol à voie di fâ, di lavorâ, di impegnâsi«Cui isal chel lavatîf?! … Macaco! …» (Pieri Menis, Zilugne); i piês [alpins] a jerin chei dai mûi che ju clamavin la «aviazion». Volontaris cui mûi par fâ i lavatîfs, sporcs lorts plui dai cogos, une peraule e vot blestemis (Alan Brusini, I universitaris)
    Sin. flacjon , pelandron , poltron , sflacjon , pucefadie , smucefadie