lavatîf 
          
      la|va|tîf 
      [CO, TS]
      
        
        - 
s.m.
med.
cure che si fâs introdusint licuits par vie anâl e licuit che si introdûs par vie anâl: 
cul fâti un lavatîf / cul scliçot di saûl / ti vuarirai lu cûl / par un bon pieç (Florendo Mariuzza, Contrast tra Carnevâl e Cuaresime malade); 
lavatîfs, salàs, rimiedis / devin jessi a bataion (Toni Broili, Academie des massariis)
Sin. scliçot
, clisteri
, serviziâl
, scliç
, sotratîf
 
        
        - 
adi., s.m.
(fig.)
che, cui che nol à voie di fâ, di lavorâ, di impegnâsi: 
«Cui isal chel lavatîf?! ... Macaco! ...» (Pieri Menis, Zilugne); 
i piês [alpins] a jerin chei dai mûi che ju clamavin la «aviazion». Volontaris cui mûi par fâ i lavatîfs, sporcs lorts plui dai cogos, une peraule e vot blestemis (Alan Brusini, I universitaris)
Sin. flacjon
, pelandron
, poltron
, sflacjon
, pucefadie
, smucefadie