inflocât  in|flo|cât  [CO]

  1. p.pass., adi. viôt inflocâ , viôt inflocâsi
  2. adi. furnît di flocs, curdelis, galislis crôs inrosadis e inflocadis di curdelis di ogni colôr che lis regalin lis nuvicis in chê dì che si maridin, a rivavin des vilis lontanis (Dino Virgili, La aghe da pît la cleve); doi bûs, ducj inflocâts, levin pes stradis / da la zitât, in zîr, come in trionf (Argeo, I Bûs di Nadâl)
    Sin. inflochetât
    1. (fig.) furnît di alc che si pues paragonâ cuntun floc
    2. (fig.) presentât in maniere di parê bonlis mâl inflocadis maliziosis insinuazions cuintre cheste sience (Giuseppe Ferdinando del Torre, Il contadinel. Lunari par l'an bisest 1872)
      Cfr. inflorât
Cul patrocini di
Universitât dal Friûl