inflocât
in|flo|cât
[CO]
-
p.pass., adi.
viôt inflocâ
, viôt inflocâsi
-
adi.
furnît di flocs, curdelis, galis:
lis crôs inrosadis e inflocadis di curdelis di ogni colôr che lis regalin lis nuvicis in chê dì che si maridin, a rivavin des vilis lontanis (Dino Virgili, La aghe da pît la cleve);
doi bûs, ducj inflocâts, levin pes stradis / da la zitât, in zîr, come in trionf (Argeo, I Bûs di Nadâl)
Sin. inflochetât
-
(fig.)
furnît di alc che si pues paragonâ cuntun floc
-
(fig.)
presentât in maniere di parê bon:
lis mâl inflocadis maliziosis insinuazions cuintre cheste sience (Giuseppe Ferdinando del Torre, Il contadinel. Lunari par l'an bisest 1872)
Cfr. inflorât