inflocât  in|flo|cât  [CO]

  1. p.pass., adi. viôt inflocâ , viôt inflocâsi
  2. adi. furnît di flocs, curdelis, galis:  lis crôs inrosadis e inflocadis di curdelis di ogni colôr che lis regalin lis nuvicis in chê dì che si maridin, a rivavin des vilis lontanis (Dino Virgili, La aghe da pît la cleve); doi bûs, ducj inflocâts, levin pes stradis / da la zitât, in zîr, come in trionf (Argeo, I Bûs di Nadâl)
    Sin. inflochetât
    1. (fig.) furnît di alc che si pues paragonâ cuntun floc
    2. (fig.) presentât in maniere di parê bon:  lis mâl inflocadis maliziosis insinuazions cuintre cheste sience (Giuseppe Ferdinando del Torre, Il contadinel. Lunari par l'an bisest 1872)
      Cfr. inflorât
Cul patrocini di
Universitât dal Friûl