gotiçâ
go|ti|çâ
[CO]
-
v.intr.
gotâ un pôc:
lis lagrimis, cidinis, i riavin la muse, i gotiçavin fin sul pedrât (Dino Virgili, La aghe da pît la cleve);
si poià cuintri il laip di une fontanute che une sierie e jemplave gotiçant (Domeni Zannier, La crete che no vai)
Sin. gotignâ
, gotuçâ
Cfr. gotâ
, sclipignâ
-
plovi un pôc
Sin. risinâ
, sbivicjâ
, gotignâ
, gotuçâ