stufâsi  stu|fâ|si  [AF]

  1. v.pron.intr. pierdi la pazience, no sopuartâ pluichel om le tirave cussì a lunc, che al jere propit di stufâsi (Alan Brusini, Come tai romançs); si stufisi une vore a stâ fers, cu la ombrenone vierte, te ploie (Arturo Feruglio, Viaç a Vignesie); si son stufâts di chê vecje simpri malcontente (Pieri Somede dai Marcs, Vilie di Nadâl (teatri))
    Sin. rompisi , secjâsi , stracâsi
Proverbis:
  • dal bon timp e de buine int no si stufisi mai
  • dal bon timp no si stufisi mai
  • dal pan no si stufisi mai
  • in paradîs si stufisi, tal infier si usisi
  • ni dal bon timp ni de buine int no si stufisi