slarc  slarc  [CO]

  1. s.m. spazi viert e libar li che une strade, un troi, un passaç, un flum e v.i. a deventin plui larcso ai fermat l'otomobil sul ôr di un slarc (Gianni Osualdini, Doi miracui); ve Comelians, piçul borc, / paîs bastart e sporc / sgnacât intun slarc dal Dean (Giorgio Ferigo, Ve Comelians, piçul borc)
    Sin. largjure , plaçâl , splaç