picol  /-òl/  pi|col  [CO]

  1. s.m. (var.) viôt pecol [il vierut] a ti rosee la scusse dei picoi, e ti fâs flapî e cjadê grans, rascjis e raps intîrs (Giuseppe Ferdinando del Torre, Il contadinel. Lunari par l'an 1871); [il cjadreon] al jere ancjemò salt di picoi (Alviero Negro, L'usurâr); rimpinât là sù suntun picol, / un paisut. / Pocjis cjasis, un sôl cûr (Anna Bombig, Nina nana Elinuta)