mignâ  mi|gnâ  [CO]

  1. v.intr. (var.) viôt bisugnâ ma vus dirai di biel: migne pensais, / che nassin ju gjatuts ducj cuancj des gjatis (Ermes di Colorêt, I, 156); nol jere masse in salût e mignave che al stas rivuardât (Meni Ucel, Mâl di paîs)