lignole  /-ò-/  li|gno|le  [BF, TS]

  1. s.f. venat. piertie une vore alte cun cualchi frascje e cualchi viscjade par cjapâ ucieiin mies la cjampagna, al era tantis lignolis, e jo conosseve tants de lour che i tindeva (Giancarlo Povoledo, Oselâ a Manià, Gris e Tramons)
    Var. legnole
  2. s.f. rie di panolis leadis insiemi, picjade par che si suinsot il puarti, sul puiûl e sot i cops, e veve un slavìn di lignolis di panolis a suiâ (Alan Brusini, Par stradis lungjis)
    Cfr. rieste , strece
    1. (fig.) rie, schirie di robis in verticâllis faliscjis a impiavin lignolis di lusignis tal frusin di chel cîl neri, come une prucission di Sante Ursule (Sandri Secco dai Juris, La cusine dai vons)
  3. s.f. (fig.) afâr che al permet di vuadagnâ une vore
    Var. vignole
Cul patrocini di
Universitât dal Friûl