improibît  im|pro|i|bît  [AF]

  1. p.pass., adi. viôt improibî , viôt improibîsi
  2. adi. no permetût, escludût di un comant, di une leç, di un proviodiment, di une norme morâl, religjose e v.i.tu sês stât viodût tai passons improibîts a dîur ai fruts, mandâts cui nemâi, di no pandi i lôr nons (Alviero Negro, Int di masnade); un tribunâl che al faseve dreçâ i cjavei sul cjâf ae puare int. Procès par invocazion dal demoni; procès par vê let libris improibîts; procès par suspiet di eresie (Alan Brusini, Par stradis lungjis)
    Sin. proibît , bandît
    1. s.m. ce che nol è permetûtil confin tra il permetût e l'improibît (Celestino Vezzi, Çurçuvint e lis sôs flabis)
  3. adi. che nol à il permès di fâ alcun popul improibît di jessi ce che al è (Pieri Piçul, Storie dal popul furlan)
  4. adi. dificil di otignî o masse cjârrobe che, aromai si comprave di scuindon a un presit improibît, parcè che al jere plui che impussibil cjatâle sul marcjât (Maria Forte, Cjase di Dalban)
    Sin. proibît
Polirematichis e espressions idiomatichis