butilgje /-tì-/ bu|til|gje [AF]
- s.f. (var.) viôt butilie : tropis butilgjis âstu rotis? (Arturo Feruglio, I purcjinei); a 'nd ai avonde di vualtris massepassût... Fûr di ca e mangjaitsi chel che o volês, gjalinis, poleçs... beveit butilgjis, ma jo che no us viodi plui... mai plui... (Pieri Menis, Chei di Muraie)