burocratic  /-à-/  bu|ro|cra|tic  [AF]

  1. adi. dai uficis, spec. di chei publics, dal lôr funzionament, des lôr proceduris e v.i.i Uficis dal Comun a son a lôr disposizion par distrigâ lis pratichis burocratichis che a vessin di coventâ (Riedo Pup, Il partît dai zovins coscrits); la bestie burocratiche e fâs di dut par parânus ator, par mantignînus tes cjadenis di un ordenament umiliant e anacronistic (Josef Marchet, E se no nus dassin la autonomie)
    Sin. aministratîf
    1. caraterizât di rigôr formâl, ancje dibantil cuesturin al notave cuntune meticolositât burocratiche (Fabian Ros, Un piçul particolâr)