tavan
/-àn/
ta|van
[CO, TS]
-
s.m.
entom.com.
non comun di plui insets ematofacs alâts, de famee dai Tabanidis, che a fasin becadis dolorosis, tant che Tabanus bovinus, Tabanus morio, Tabanus autumnalis:
il cjavalut, magri, cun li orelis bassis, al pausava, movint la coda par parâ via i tavans (Ovidio Colussi, Il pilustrât)
Cfr. moscjon
, moscjat
-
s.m.
(fig.)
persone o robe che e tormente, che no lasse in pâs:
al jere un pôc malapaiât par vie di altris pinsîrs, tavans fastidiôs (Carlo Sgorlon, Ombris tal infinît)