insavorîsi in|sa|vo|rî|si [CO]
- v.pron.intr. (ancje fig.) cjapâ plui savôr: meti adun il rîs e messedâ e fogolâ, par che si insavorissi par ben (Giorgio Pascoli, Il litum. Jerbis salvadiis te cusine)
-
v.pron.tr.
(ancje fig.)
fâ che in bocje al resti un savôr:
insavorîsi i lavris / di bussades (Umberto Valentinis, Te gnot che si incjante)
Sin. savorîsi