imbotidure  /-ù-/  im|bo|ti|du|re  [CO]

  1. s.f. azion di imbotî, di jemplâ cun materiâl fof
  2. s.f. materiâl fof che al jemple alcflancs pustiçs, / tacons, imbotiduris, / segretis imposturis / par ingjanâ il morôs o il puar nuviç (Pieri Çorut, Il Strolic furlan par l'an 1847)