disbatiâ dis|ba|ti|â [CO]
- v.tr. gjavâ il batisim, gjavâ cdn. de comunitât cristiane: e jerin stâts fats presonîrs dai barbars, disbatiâts, deventâts cristians arians (Sandri Carrozzo, Tata, ma chês a son stelis)
- v.tr. gjavâ il non, stramudâ il non di cdn. o di alc: Pieri, nus disbatiin; anzi, a dreture, / nus àn, si po dî, mieçs disbatiâts / […] / Il Friûl al è il Frìuli; par Cormons / e disin Còrmons, Chiàvris par Cjavrîs (Zaneto Del Puppo, Nus disbatiin); chistu disbatiâti, Tocai, / al è propit una apostasia (Bepi Mariuz, Adiu Tocai)
- v.tr. (iperb.) in frasis enfatichis, par rimarcâ une robe o une eventualitât une vore grave, impussibile o al contrari strasigure: se e ves di sucedi une tâl, che il folc mi trai se no mi fâs disbatiâ di furlan! (Vincenzo Luccardi, Florean dal Palaç, II, 40)