bravurôs  bra|vu|rôs  [AF]

  1. adi., s.m. (var.) viôt braurôs un lari bravurôs (Josef Marchet, Lis predicjis dal muini); bravurose, fra me, vedevi la fadie / che a nus rione in ordin: altri che poesie! (Anute Fabris, Bisugne tignî dûr)